
Ignas Dirda – ambicingas ir atsidavęs krepšinio treneris, kuris savo patirtį aikštelėje sėkmingai
perduoda jauniesiems talentams. Baigęs „Perkūno“ krepšinio mokyklą, jis šiandien treniruoja
įvairaus amžiaus grupių komandas – nuo pačių mažiausių, gimusių 2018 metais, iki 2006 metų
kartos, kuri jau žengia rimtesnius žingsnius krepšinio pasaulyje. Kalbamės apie jo kelią į trenerio
darbą, treniravimo filosofiją bei iššūkius ugdant jaunąją krepšininkų kartą.
– Kokia buvo pirma pažintis su krepšiniu? Nuo kelių metų pats žaidžiate ir kaip
nusprendėte būti treneriu?
– Pirmoji pažintis su krepšiniu yra susijusi su mano tėčiu. Būtent jis nuo mažens mane
vesdavosi į krepšinio salę, kai pats eidavo mėgėjiškai pažaisti su bendradarbiais ir draugais.
Taip susipažinau ir pamilau šį sportą. Pats krepšinį pradėjau žaisti nuo pat pirmos klasės
krepšinio mokykloje „Perkūnas“. Treneriu tapti nusprendžiau, nes nuo vaikystės gyvenau
krepšiniu ir norėjau ne tik žaisti, bet ir studijuoti. Būtent trenerio darbas atrodė man
patraukliausias.
– Kokius pagrindinius treniravimo principus taikote, ypač dirbant su U19 komanda, kuri
yra tarp lygos lyderių?
– Mano nuomone, pats svarbiausias dalykas – kad vaikinai atėję į treniruotę ar rungtynes
mėgautųsi tuo, ką daro. Jokie treniravimo principai nepadės, jei procesas bus kančia. Kalbant
apie patį treniravimą, ruošiamės kiekvienam varžovui atskirai – stengiamės išskirti varžovų
stiprybes ir silpnybes bei per jas žaisti. Po rungtynių analizuojame, diskutuojame, kas buvo
gerai, ką reikėtų pagerinti, kad ateityje tai nesikartotų.
– Kaip derinate trenerio darbą su savo paties žaidimu RKL ir mėgėjų lygose?
– Kai yra noro, įmanoma suderinti viską. Svarbiausia, kad tai teikia malonumą. Turiu sudėliotą
tvarkaraštį – tam tikros dienos labiau skirtos vaikų treniravimui, kitos – mano paties treniruotėms
ir rungtynėms. Viskas vyksta intensyviu grafiku, tačiau tuo pačiu nėra monotonijos – kiekviena
savaitė vis kažkuo skiriasi.
– Kokie didžiausi iššūkiai dirbant su jaunais krepšininkais ir kaip juos sprendžiate?
– Esminis dalykas – pritraukti jaunimą į krepšinį. Toliau viskas sprendžiama eigoje. Vyriausiems
galbūt sunkiausia išlaikyti motyvaciją, o su jaunesniais didžiausias iššūkis yra jų koncentracija.
Tačiau tai nėra neįveikiamos problemos – stengiamės, kad treniruotės būtų įdomios ir
naudingos, išvengtume monotonijos ir visi turėtų gerą emociją.
– Kokias pamokas iš savo žaidėjo karjeros pritaikote treniruodamas kitus?
– Svarbiausia, kad jaunieji sportininkai suprastų ir tikėtų, jog viską galima pasiekti, tačiau
procesas yra ilgas ir reikalauja daug nuoseklaus darbo, noro ir užsispyrimo. Kaip treneris
stengiuosi dirbti ties pagrindiniais krepšinio aspektais – vienas prieš vieną žaidimu, metimu. Iš
savo patirties žinau, ko pačiam pritrūko norint tapti geresniu žaidėju, todėl stengiuosi to išmokyti
savo auklėtinius.
– Kaip ruošiate savo komandą psichologiškai svarbiausioms sezono kovoms?
– Išskirtinio psichologinio pasiruošimo nėra – kiekvienos rungtynės yra nauja istorija. Niekam
neįdomu, kiek pergalių turime ir kelintoje vietoje esame. Turime išeiti su maksimaliu
susikaupimu, noru laimėti ir auginti laimėtojų mentalitetą. Nesvarbu, ar laimime 5 taškais, ar 20
– negalime atsipalaiduoti, kol nesibaigė rungtynių laikas.
– Kokia jūsų, kaip trenerio, filosofija?
– Viskas prasideda nuo geros ir agresyvios gynybos. Kaip leisi varžovui žaisti, taip jis ir žais –
visada reikia stengtis diktuoti savo sąlygas. Puolime esminis dalykas yra greitas žaidimas, geras
išsidėstymas aikštėje ir metimų selekcija.
– Ar sunku pereiti iš žaidėjo vaidmens į trenerio ir kaip tai keičia požiūrį į žaidimą?
– Tai nebuvo sunku, nesu aukšto lygio žaidėjas, tad stengiausi žaisdamas kaupti patirtį iš
trenerių ir vyresnių žaidėjų. Tai padeda treniruojant – galima greičiau reaguoti į situacijas, nes
pats esu su jomis susidūręs aikštelėje. Tai leidžia dalintis asmenine patirtimi ir patarti
auklėtiniams.
– Kaip vertinate Lietuvos jaunimo krepšinio sistemą ir ką reikėtų tobulinti?
– Tai klausimas, reikalaujantis ilgos diskusijos. Nors pastarųjų metų jaunimo krepšinio rezultatai
nedžiugina, kiekvienoje kartoje yra perspektyvių žaidėjų. Klausimas, ar ribojimų dėl užtvarų
panaikinimas buvo teisingas, taip pat diskutuotinas. Tačiau sprendimai priimami siekiant
geresnių rezultatų, todėl tikimės, kad ateityje jie bus geresni tiek jaunimo, tiek suaugusiųjų
krepšinyje.
– Kokie jūsų asmeniniai tikslai tiek kaip treneriui, tiek kaip žaidėjui?
– Kaip žaidėjas didelių tikslų nebekeliu – tiesiog mėgaujuosi žaidimu, kol leidžia kūnas. Kaip
treneris noriu kasdien tobulėti ir tapti kuo geresniu, kad galėčiau perduoti žinias savo
auklėtiniams. Tikiuosi, kad mano darbas atsispindės rezultatuose sezono pabaigoje.
– Kaip jūsų patirtis aikštelėje padeda geriau suprasti auklėtinius ir jų poreikius?
– Kadangi pats esu buvęs daugumoje situacijų, su kuriomis susiduria auklėtiniai, galiu lengviau
juos suprasti. Žinau, kaip jaučiasi, kai kažkas nepavyksta, todėl galiu rasti tinkamesnį priėjimą ir
padėti jiems rasti sprendimus.
– Ignai, ko palinkėtum jauniesiems krepšininkams ir jų tėvams?
– Linkiu jauniesiems sportininkams siekti savo tikslų ir mėgautis treniruotėmis bei varžybomis, o
tėveliams – daug kantrybės ir ačiū už pasitikėjimą!