
Marius Ūsas – jaunas ir ambicingas krepšinio treneris, kuris nuo vaikystės gyveno krepšiniu. Jo kelias nuo pirmųjų metimų į ant spintos pakabintą krepšį iki darbo su jaunaisiais talentais „Perkūno“ krepšinio mokykloje bei profesionalais „Sūduva-Mantinga“ komandoje – tai nuoseklaus darbo ir atsidavimo sportui pavyzdys. Apie savo patirtį, mokytojus ir trenerio filosofiją Marius pasakoja šiame interviu.
Kada ir kaip prasidėjo tavo kelias krepšinyje? Ar visada norėjai būti treneriu?
– Mano pažintis su krepšiniu įvyko gana anksti. Nuo pat mažens, kiek tik galiu prisiminti, su tėčiu lankydavausi Kauno „Žalgirio“ rungtynėse halėje, o kamuolio mėtymas į ant spintos pakabintą krepšį buvo neatsiejama mano kasdienės rutinos dalis. Tad pradėjęs lankyti pirmąją klasę nė akimirkos neabejojau, kokią sporto šaką pasirinksiu.Iš pradžių, kaip ir daugelis krepšinį lankančių vaikų, svajojau tapti profesionaliu krepšininku. Tačiau bėgant laikui supratau, kad mano kelias krypsta į treniravimo pusę, ir būtent čia matau savo ateitį.
Kokios svarbiausios pamokos iš vaikystės tau padėjo tapti tuo, kuo esi dabar?
– Vaikystėje buvo daugybė pamokų, kurios prisidėjo prie mano augimo. Sunku išskirti vieną konkrečią, nes tikiu, jog kiekvienas sutiktas žmogus, aplankyta vieta ar įveiktas iššūkis kasdien prisideda prie asmenybės formavimo.
Kaip atėjai į „Perkūno“ krepšinio mokyklą – ar tai buvo sąmoningas pasirinkimas, ar aplinkybės taip susiklostė?
– Krepšinio mokykloje „Perkūnas“ atlikinėjau praktiką pas trenerį Artūrą Sukovą, kuris vėliau perėjo į „Žalgirio“ klubo sistemą, tad taip palaipsniui ir gavosi, kad vietoje jo į šią mokyklą atvykau aš.
Kuo „Perkūno“ krepšinio mokykla išsiskiria iš kitų Lietuvos krepšinio akademijų/mokyklų?
– Sunku išskirti didelius skirtumus, nes dauguma Lietuvos krepšinio mokyklų dirba panašiai ugdydamos vaikus. Tačiau „Perkūno“ krepšinio mokykla tikrai gali didžiuotis savo stipriu ir atsidavusiu trenerių kolektyvu, kuris ne tik profesionaliai dirba, bet ir nuoširdžiai rūpinasi jaunųjų krepšininkų tobulėjimu. Čia kiekvienas vaikas gauna dėmesio, motyvacijos ir galimybę augti tiek kaip sportininkas, tiek kaip asmenybė.
Kokius pagrindinius principus taikai ugdydamas jaunus krepšininkus?
– Dirbdamas su vaikais supranti, kad ugdai ne tik krepšininkus, bet ir asmenybes. Todėl treniruotėse bei varžybose svarbu ne tik lavinti techninius įgūdžius, bet ir diegti vertybes, kurios pravers bet kuriame gyvenimo kelyje – atsakomybę, darbštumą, komandinį darbą ir pasitikėjimą savimi.
Kaip vertini jaunųjų žaidėjų motyvaciją ir požiūrį į darbą šiandien? Ar keičiasi vaikų požiūris į krepšinį per pastaruosius metus?
– Mano nuomonę vaikų motyvacijai ir požiūriui didelę įtaką turi juos supanti aplinka. Jei vaikai matys motyvuotus sunkiai dirbančius tėvelius, mokytojus, trenerius tai ir didelė tikimybė, kad ir patys su laiku išsiugdys teisingą darbo etiką.
Kokie treneriai ar mentoriai padarė didžiausią įtaką tavo karjerai?
– Nors dar mano trenerio karjera yra labai trumpa, tačiau teko susidurti su tikrai daugybę trenerių iš kurių galėjau pasisemti įvairių pamokų. Didelė padėka dėl šios privilegijos keliauja mano tėvams, kurie mane leisdavo į įvairiausias stovyklas, kurių metu pamatydavau skirtingas asmenybes. Žinoma didžiausią įtaką padarė treneriai su kuriais praleidau daugiausiai laiko. Krepšinio mokykloje tai buvo treneriai: Šarūnas Zablockis, Andrius Vaicekauskas. Studijų metu turėjau galimybę mokytis iš Artūro Sukovo, Luko Šimkaus, kurie tuo metu treniravo KTU studentų komandą bei Ramūno Butauto, Rasos Kreivytės, Kęstučio Matulaičio, kurie dėstė paskaitas LSU. Tada perėjus į Marijampolės Sūduvos Mantingos komandą, turėjau galimybę kelis mėnesius darbuotis kartu su Mariu Kiltinavičium bei iki šios dienos asistuoju Tomui Gaidamavičiui. Žodžiu, kaip ir sakiau anksčiau tų vardų ir pavardžių sąrašas yra tikrai ilgas, kiekvienas sutiktas treneris bei mokytojas prisidėjo prie mano karjeros už ką esu jiems visiems dėkingas.
Kaip derini darbą su jaunimu „Perkūne“ ir darbą su „Sūduva-Mantinga“?
– Abi organizacijos suteikia puikiais sąlygas derinti darbą „Perkūne“ ir Marijampolės „Sūduva-Mantinga“ komandoje, tad turint tikslų tvarkaraštį įmanoma derinti abi veiklas.
Kuo skiriasi darbas su vaikais ir jaunimu nuo darbo su profesionaliais žaidėjais?
– Darbas tikrai skirtingas, vyrų komandose beveik viskas atsiremia į rezultatus aikštelėje, o tuo tarpu vaikų krepšinyje didesnis dėmesys yra skiriamas įgūdžių ugdymui, o ne skaičiukams švieslentėje.
Ką patartum kitiems jauniems treneriams, kurie nori dirbti su jaunimu ir siekti karjeros krepšinyje?
– Patarčiau dalyvauti, daryti, domėtis, kuo įmanoma daugiau nesitikint nieko iškarto gauti atgal. Jei žmogus bus žingeidus ir užsispyręs, darantis tai ką myli, ta galimybė tapti treneriu atsiras anksčiau ar vėliau.
Jei galėtum duoti vieną svarbiausią patarimą jaunam krepšininkui, kuris svajoja apie profesionalų krepšinį, koks jis būtų?
– Kiekvieną dieną disciplinuotai judėti bent 1% į priekį savo tikslo link, nesilygiuojant į kitus, o siekiant tapti geriausia savo paties versija.